2006 m. aðtuntojo sekmadienio Evangelijos skaitinio komentaras


Jono mokiniai ir fariziejai pasninkavo. Þmonës atëjæ klausë Jëzø: „Kodël Jono mokiniai ir fariziejø mokiniai pasninkauja, o tavieji ne?“ Jëzus atsakë: „Argi gali vestuviø sveèiai pasninkauti, kol su jais yra jaunikis? Kol jie turi su savimi jauniká, jie negali pasninkauti. Bet ateis dienos, kai jaunikis bus ið jø atimtas, ir tada, tà dienà, jie pasninkaus (Mk 2, 18–22).

Jëzus savo iðtara neatsiriboja nuo pasninkavimo praktikos, bet jà atnaujina – jos raiðkos formas, laikà ir turiná. Pasninkas mûsø laikais tapo daugiareikðmis dalykas. Senovëje þinotas tiktai religinis pasninkas, tuo tarpu ðiandien egzistuoja politinis ir socialinis pasninkas (bado streikai!), patologinis pasninkas (liesëjimo manija), estetinis pasninkas (kûno linijoms iðlaikyti). Bet daugiausia yra su vargu susijusio pasninko: milijonai þmoniø neturi to, kas minimaliai bûtina pragyvenimui, ir priversti mirti ið bado.

Šios pasninko rûðys në kiek nesusijusios su religiniais bei asketiniais sumetimais. Pavyzdþiui, estetinio pasninko atveju ið godumo ydos kartais (ne visada) „iðsilaisvinama“ tam, kad bûtø galima praktikuoti kità didelæ ydà – puikybës arba tuðtybës ydà.

Todël svarbu suprasti autentiðkà Biblijos mokymà apie pasninkà. Biblijoje ten, kur kalbama apie pasninkà, aptinkame „taip, taèiau“ laikysenà, pritarimo ir kritinio santûrumo laikysenà. Pats pasninkas yra geras ir siûlytinas bei leidþia atgaivinti kelias pamatines religines laikysenas: pagarbà Dievui, savo nuodëmiø pripaþinimà, prieðinimàsi kûno geismams, rûpinimàsi vargðais bei solidarizavimàsi su jais. Su pasninku gali nutikti taip, kas ir su visais þmogiðkaisiais dalykais: jis gali pavirsti „kûno arogantiðkumu“. Norint tai suprasti, pakanka prisiminti fariziejaus ðventykloje tariamus þodþius: „Að pasninkauju du kartus per savaitæ“ (Lk 18, 12).

Jei Jëzus ðiandien kalbëtø savo mokiniams, – kas jam bûtø svarbiau? „Taip“ ar „taèiau“? Šiandien esame labai imlûs viskam, kas susijæ su „taèiau“, imlûs kritinëms iðlygoms. Suvokiame, kaip svarbu ir bûtina dalytis duona su badaujanèiais bei aprengti nuogus, ir gëdinamës kalbëti apie „pasninkà“, kai didþiausia auka mums bûtø gyventi vandeniu ir duona, kurie milijonams þmoniø reiðkia nepaprastà prabangà, pirmiausia galvoje turint ðvieþià duonà ir ðvarø vandená.

Turime áþiûrëti argumentus „taip“ naudai. Evangelijos klausimas mûsø dienomis galëtø skambëti kitaip, bûtent taip: „Kodël Budos ir Mahometo mokiniai pasninkauja, o tavieji ne?“ (Gerai þinoma, kaip rimtai musulmonai laikosi savo Ramadano.) Gyvename kultûroje, paþenklintoje materializmo bei kraðtutinës vartojimo manijos. Pasninkavimas mums padeda nepavirsti grynais „vartotojais“, padeda ágyti brangø „Šventosios Dvasios vaisiø“. Tai – savitvarda, rengimasis susitikimui su Dievu, kuris yra Dvasia, bei didëlesnis atsivërimas vargðø vargams.

Turime neuþmirðti, jog yra alternatyvø tradiciniam pasninkui bei susilaikymui. Galime atsisakyti tabako, alkoholio, stipriø alkoholiniø gërimø (tai naudinga ne tik sielai, bet ir kûnui). Galime bûti santûresni prievartà ar seksà aukðtinanèiø vaizdø, kasdien pasitaikanèiø televizijoje, renginiuose, þurnaluose ir internete, atþvilgiu. Tokius ðiuolaikinius „demonus“ irgi ámanoma áveikti tik „pasninku ir malda“.

„Baþnyèios þinios“
katalikai.lt